Pirmasis yra reguliuoti išėjimo įtampą ir valdyti šviesos intensyvumą, valdant stiprią elektros energiją per silpną elektrą. Kadangi objekto paviršiaus ryškumą lemia paviršiaus atspindžio gebėjimas ir šviečiančios šviesos intensyvumas. Šviesos intensyvumo valdymui, darant prielaidą, kad šviesos ir spalvos faktoriai neįtraukiami, koreguojant santykinį ryškumą, scena scenoje gali turėti hierarchijos pojūtį, erdvė gali būti tam tikru mastu išplėsta, o scena erdvę taip pat galima išlyginti; arba Kad objektas atrodytų toks, koks jis yra, arba prarastų savo originalumą ir atkurtų kitas reikšmes. Modeliuodamas tai įneša ir stiprų „stiliaus“ jausmą į scenos erdvės formą. Tokie kaip aukštas, žemas klavišas ir bendras vidutinių tonų pojūtis.
Antra, šešėliai yra dar vienas labai išraiškingas šviesos veiksnys. Šviesa ir šešėlis papildo vienas kitą. Vidinė šešėlio galia kartais yra subtili ir gili, o kartais sutrikusi ir nesuvokiama. Teatro scenoje šviesa su ryškiu kontrastu arba klavišinė šviesa su aiškia kritimo kryptimi gali sukurti stiprius šešėlius. Po tirštu šešėliu galite įlįsti į gilias mintis, tarsi būtų galinga jėga, nunešanti jus į dramatišką situaciją. Apšviečiant išsklaidytą šviesą su silpnu kontrastu, šešėlis taps elegantiškas ir neryškus, o šešėlis bus miglotas ir sunkiai pagaunamas. Galima sakyti, kad krentantys šešėliai yra ypatingi šešėliai. Kai šešėlis atsiranda tam tikroje vietinėje objekto padėtyje, paties objekto forma pasikeis dėl šešėlio tamsumo ir ryškumo skirtumo, tai yra, šešėlis naudoja savo modeliavimo galią, kad „atimtų“ dalį objektas. Dalis formos sukėlė įdomių pokyčių. O kai šešėlis scenos erdvėje egzistuoja savarankiškai, pats šešėlis yra neginčijama forma. Tuščioje scenoje aktorius yra už kadro sceninės erdvės (tai yra ne žiūrovų akyse), o paveiksle yra tik šešėliai, kuriuos meta veikėjai (ar danguje, ar ant filmo, arba ant žemės, kurią galima pamatyti su tam tikru polinkiu). Toks paveikslas, kurį daugiausia sudaro šešėliai, dažnai sukuria netikėtą vizualinį poveikį.
Kalbant apie šviesos spalvą, šviesią spalvą sukuria skirtingo bangos ilgio šviesa. Objekto spalva priklauso nuo šviesos sugerties ir atspindėjimo medžiagos paviršiuje. Šviesos ir spalvų skaičiavimas scenoje paklūsta „sudėti“ taisyklei, kuri skiriasi nuo „atimties“ taisyklės, skirtos dažymo medžiagoms. Visos spalvos scenoje ilgainiui žiūri į žiūrovų akis, todėl spalvų priėmimas ir supratimas kiekvienam žmogui skiriasi. Be to, šių kūrėjų faktorių skirtumai lems ir spalvų parinkimo skirtumus kūryboje, todėl žvelgiant iš šių perspektyvų, spalvos yra neryškios. Nenuginčijamas faktas, kad spalvos gali išreikšti dalykus. Spalvos suvokimas ir naudojimas yra individualizuotas. Tačiau yra tam tikros pačios spalvos taisyklės. Spalvoms būdingos šilumos, lengvumo, grynumo ir kt. savybės, kurių kiekviena pasižymi stipriu išraiškingumu ir gali sudaryti sudėtingą kontrastą ir harmoningą santykį viena su kita. Tačiau spalvos egzistavimas visada priklauso nuo tam tikros formos, netgi nenusakomo ryto rūko, o tai gali būti dėl to, kad spalva visada išreiškiama šviesa ir materija. Todėl spalva ir forma visada papildo viena kitą. Jie gali išplėsti vienas kito reikšmes, taip pat gali iškreipti ir pakeisti vienas kito reikšmes. Intensyvias spalvas demonstruojančios formos suteikia mums energijos antplūdį, galbūt būtent todėl, kad šviesa dalyvauja formuojant objektų spalvą.
Šiuolaikinės dramos scenoje šviesos, spalvos ir formos vienovė yra dialektiška. Pagal šiandienos ypatingų siužetų poreikius, formai sustiprinti galima panaudoti šviesą ir spalvas arba supriešinti šviesą ir spalvą formai, taip išreiškiant vidines veikėjų emocijas. Tačiau apskritai šviesos ir spalvų naudojimas turi atitikti siužetą ir bendrą režisieriaus malonę, o tuo pačiu turime toliau tobulinti savęs ugdymą, kad pasiektume supratimo ir supratimo proveržį. spalvos pritaikymas.






